Braukiu, jei trukdo gyventi

Lipdau žodžius,

Pavasario sniego gniūžtes,

Jos rieda į pakalnę -

Nė jokio trenksmo,

Nes mano ir kalnai maži,

Ir slėniai atviri,

Toli ir nenurieda,

Tik dūžta viltis,

Kad kelias buvo trumpas...

Kiekviena snaigė -

Atskiras gyvenimas

Ir vis riedėdamos prilimpa.

Bandau vis nusipurtyti,

Braukiu net ašaras

Ir sidabrinius rasos lašus
Bandau užtvenkti,

O jos dar karštos

Ir labiau pritraukia...

Reikėtų sėsti vėl

Į pasakos karietą

Ir į dykumas patraukti,

Kad nesipainiotų mintis -

Viską nubraukti.