Papasakosiu

Mamytė mus, suaugusius, vadino

Mažybiniais vardais,

Galbūt mes buvome

Jai prie širdies

Nuo pat gimimo,

Kaip ratelio siūlas,

Kuris jau nuo vaikystės vijosi

Į kraičių skrynią,

Baltais po to vaikelių vystyklais.

Daug kartų rankšluostį paėmusi

Vaikus lydėjo;

Tai iš namų – į karą,

Nežinią visai,-

Visi jie buvo siuvinėti

Mūsų visų vardais.

Pati gal šluostėsi akis,

Kada nematė tėtis,

Nes jis mums buvo vienas -

Tikras, doras ir vienodai geras

Su visais -

Kaimynais ir savais.