Atrodo,
per gyvenimą
Visko
užteko -
Mylėjau
ir džiaugiausi,
Po
to ilgai verkiau,
O
gal tik rasos prausė,
Lietūs
laistė...
Kada
dar juodos garbanos,
Toks
saldus jausmas
Vėl
būt su tavimi,
Klausytis
vėjo gausmo
Medžių
viršūnėse, po to žemiau...
Tenai
- mano gelmė,
Kur
niekas nesiklausęs
Vis
meta akmenį
Ir
nelieka žymės,
Ištykšta
tik sekundei
Vandens
burbulas,
Aplinkui
juda sūkurys,
Paskui
nurimsta skausmas...
Nejaugi
nejauti,
Toks
aklas ir likai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą