Nesuprantu,
kam reikia
Atgailos
ir atleidimo,
Vis tiek
save plaku
Labai
ilgai tarsi rimbu
Už
nepasakytą žodį,
Ko vis
nepadarau,
Nors
kartais laikas spiria,-
Pati
žinau, kad ir nespėju,
Nes vis
lekiu, skubu...
Šiandieną
nebuvau miške
Ir beržo
nepaglosčiau,
O jis jau
liūdi,
Gal net
verkia dėl šalnų;
Būtų
abiems taip šilta,
Jeigu
kalbėtume sykiu.
Kiek
nesakytų žodžių dingsta,
Kada
nutylime abu.
Po laiko sakome, po laiko...
Tada dar buvo žodis ir tabu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą