„Aš
sena, bet ne žliba“,-
Taip
sakydavo mama;
Ji ir
mirdama dar matė,
Net
įverdavo į adatą.
Akinių ji
neturėjo,
Bet gerom
akim žiūrėjo -
Laimino
savo vaikus
Net ir
svetimus, gerus.
O
vaikaičiai, lyg pipirai,
Į ligonės
lovą spyrėsi,
Kad su
močiute gulėtų,
Juos
paglostyti galėtų.
Ji dainų
gražių mokėjo,
Šoko,
žaidė, kol galėjo...
Dabar aš
visai tokia,
Kaip A+A
mama.
O kodėl
kiti pasenę
Raukia
nosį ir verkšlena?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą