Skersai Šventąją

Matau svajonėse takelį

Palei Šventąją,

Dabar jisai kitoks -

Mediniai poliai, lentos,

Nėra to smėlio,

Rausvo molio

Ir nebe ta žolė...

Krūmokšniai iškirsti

Ir atsivėrė erdvės,

Į kitą krantą nueinu,

Kur vis matydavau,

Ten skrenda gervės

Iš savo lizdų

Suklykdamos : „Ruduo!“

Pavasario vanduo -

Šventojoje jis šventas,

Bet polaidis daug ką pakeičia,-

Gamta nemėgsta rankų negrabių...

Nuplovė ir savaip įprasmino:

Neliesk, ką davė tau gimtinės žemė,-

Ji galingesnė už visus.

Prisiminimuose vėl sugrįžtu,

Kai vis nuplaukdavau per Šventąją

Į dešinįjį krantą,

Kur guli Puntuko brolis –

Nepaliestas akmuo...