Kai
prisiliečia pirštai
Prie tyro
vandens,
Jie lieka
balti, švarūs;
Paimu
duoną į rankas,
Riekiu
riekelę ploną...
Ji
atsiduoda ajerais
Ir
krosnies dūmu,
Ir motinos
žilų plaukų
Nubalinta
net sruoga...
Kai
prisiliečiu prie kaktos,
Pašiurpsta
visas kūnas -
Tai vagos
verčiasi plačiai,
Iš jų
upeliai srūva -
Sūrūs
kaip senas rūbas.
Kai
prisiliečiu prie širdies,
Pragysta
vyturio giesmė,
Pakyla
virš arimų,
Dedu į
burną trupinį,
O gomury
lyg kitos gaidos kyla...
Kaip reiks
nuplauti,
Prie ko
prisiliečiu kas dieną,
Mano
brangi lyra?
-Meile,
tiktai meile,
Dukra
mano...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą