Papuošiu
tavo kelnelius
Žibuoklių
mėlynų akelėmis,-
Pavasario
dangus vaiskus
Tik taip
žiūrėti gali.
Pro sniego
balto patalais
Ir po
ilgos ilgos žiemos
Atsiveria
gyvenimas,
Kas buvo
ir užšalę...
Tik tokia
nekalta
Ir visada
balta
Mano
senatvėje skarelė;
Aprišiu
kalną ir sušildysiu tave,
Gimtine
numylėta mano.
Šventi
tau žodžiai ir mano malda,
Kad upe
plaukiantis šapelis
Iškiltų
net iš gilumos
Tarsi
žibutės
Mėlynas
žiedelis,-
Nes jis –
gimtinė mano.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą