Per vėlai

A. Baranauskas

Kokia šalta riba

Tarp skurdo, prabangos

Ir akis rėžiančio

Mažojo medelio skundo,

Kad ošia miško ąžuolai

Ir šalia savęs
Kitų negirdi.

Šešėliuose paskęsta akys,

Mažas skursta,

Kol išnyksta daigas,

Dar šaknys silpnos, neatlaiko.

Pasaulyje daug medžių,

Kuriems netgi šaknų nereikia,

O saulės spindulių

Ne kiekvienam po lygiai tenka.

Dažnai supranti jau per vėlai,

Kad ne laiku,

Ne vietoje išdygai,

Todėl ir neužaugai...

Te Anykščių Šilelis

Toliau vis atmintį visų,

Mažų ir didelių,

Išsaugos.