Girdau

Žmogus – ne kelmas,

Apsnigtas ar visai užpustytas,

Ir ne akmuo,

Ant kurio gali lyti.

Ir jis suskeldėja,

O samanos apninka,

Kai nejuda ir žemei nebetinka...

Žiūriu į dangų -

Kartais matau širdį,

O kartais regiu paukštį,

Klykiantį ir mirštantį...

Sudrėksta akys,

Kai niekas jo negirdi,

Tada ir girdau

Savo sielos šaltiniu,

Kad ašara būtų tyra,

Į ledą nepavirstų.

Žmogus ir paukštis,

Mažas debesėlis,

O jo širdis – ne akmeninė,-

Viską mato, girdi.