Duktė

Tėvelio jau seniai nėra,

Bet jo akis matau;

Matau sugrubusius pirštus,

Kaip veja vadeles,

Taiso apynasrį

Ir pažaboja arklį.

Girdžiu, kaip sako arkliui,

Tiesa, jau ne savam,

-Tru, bėri, sarti...

Pakelk kanopą,

Nes nukrito pasaga,

Kaip reikės lauką arti?

Laimė ir nelaimė - visada greta,-

Gyvenime lyg pakinkytas -

Vis prieš plauką...

Dabar vis prieinu prie sartės, 

Bet ji taip pat man svetima,

Pažįsta iš toli,

Pakeliu kibirą su vandeniu,

Jei nepasiekia atsigerti.

Rašau, o ašara aky;

Nebežinau, ar dėl baltų savo 

Ir jos plaukų kaip pusnys,

Bet ne dėl Sartės...