Apkeliavau
ir dar keliausiu
Po
visą pasaulį,
Bet
sugrįžtu prie upės,
Kur
žilvičiai auga;
Jų
kasos merkiasi į šventą vandenį,
Iš
jų auglių visa pakrantė,
Nutįsusi
ir susirangiusi.
Ant
jų nukritusių šakų
Čia
peri gulbės, antys
Ir
vaikšto sau ramiai
Žmonių
nepaisančios,-
Visi
savi, visi draugai,
Siaurukas
pypina nuo seno -
Niekas
ir Anykštoje nesibaido.
Prie
bėgių vaikštinėja gandras
Ir
neša žabarus į lizdą,
O
gal kažkam į trobą
Naują
vaiko verksmą?..
Kiek
ežerėlių, ežerų,
Apipinti
nendre ir meldu,
Pavasarį
pražysta ajerai...
Oi,
kokios ievos,
Ir
vandens lelijos baltos!
Gimtieji
mano Anykščiai,-
Kalbu
lyg maldą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą