Nuvytęs žiedas

Tu – tik gėlė,

Jau perkelta į kitą sodą,

Bet iš mūsų šaltų kraštų,

Kur naktys ilgos,

Dienos apsiniaukusios,

Dažnai nuobodžios;

Tavo juk sėklos visada

Išliks tenai,

Kur gyvastis - ne iš karalių sodų,

O iš gimtų upelių

Ir upės vienos,

Kurios net vandenys šventi

Išgydo širdies žaizdą...

Kitam sode nuvyto

Tavo baltas žiedas,

Gulbe tik sugrįžai

Į tėvų žemę, kuri laukė,-

Jinai viena priglaudžia

Su karūna jau ant galvos,

Tiktai pavydo, paniekos aplaistyta...

Oi, kur tas MEILĖS žiedas?