Bendraamžiai
Gimiau
„prie vokiečio“,-
Kaip tėvai
sakė,
Nors buvo
karas,
Bet gyvybė
ir širdis
Vėl
naujai plakė.
-Kiek
Dievas davė,-
Dar tėtis
pasakė,-
Gal brolis
grįš iš karo
Ir seserį
pakels į saulę,
Tegu abu
pamato laimę...
Paaugau ir
mačiau jau dangų,
Kai brolis
kėlė
Jau ant
rankų.
O kiek
negrįžo artimųjų,
Kiek yra
tokių,
Kurių jau
nežinau net kapo?
Dabar
sustoju prie visų,
Net
nepažįstamų,
Ir tyliai
sukalbu,
Kad žemė
ir dangus
Girdėtų
maldą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą