Kiek
žmogus gali
Tiktai
atmintį mylėti?
Kai
pajutau,
Kad metai
bėga
Daug
greičiau nei mintys,
Dar kartą
sau įtikinėjau -
Reikia vėl
prikelti,
Ką užpūtė
Praskridęs
vėjas.
Apkabinau
berželį svyruonėlį
Ir taip
abu lingavome,
Širdy lyg
nuojauta kalbėjo:
Nereikėjo...
Pavasarį
jis sužaliavo,
Paukščiai
mūsų balsu
Ulbėjo,
O sulą
visus metus gėrėme...
Dabar tik
supratau,
Kad ne
tave,
O tik savo
svajas mylėjau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą