Rūšys

Kiekvienas medis

Turi savo kalbą,

Tik ją supranta tie,

Kurie sustoja

Ir dažnai su juo vis kalbasi...

Oi, ne tą patį ošia ąžuolai

Ir žemi krūmai -

Karklai, alksniai,

Kuriems visur gerai

Ir padėkoja motinai,

Kad buvo mokytoja,

O tuo pačiu ir auklė.

Užaugo kiek aukščiau,

Jeigu derlinga žemė,

Bet niekada nežemino

Ir savo mamos...

Kodėl vienišiais tampa ąžuolai

Ir jie iš tos pačios žemės?..

Gal nesvarbu yra rūšis,

O iš aukštybių ženklas,

Kad senas – tai ir žemas,

Bet jų net tokios pačios mamos -

Mokytojos, auklės...

Klumpės.