Vaikystės
spindesys -
Saulutės
akys,
Jaunystės
žavesys -
Jos pačios
akyse;
Ateina
metas,
Kai
nesulaikai to šypsnio,
Kuris ir
visame veide.
Tada ir
supranti -
Mylėti
verta
Ne tiktai
saulę ir gėles,
Bet reikia
rankos,
Kuri
liestų, šauktų
Kilti net
į dangų
Ir naujas
erdves.
O rudenį
renku tik riešutus,
Kurie
nunokę, skalsūs
Ir
žodžiuose, ir mintyse...
Gyvenimą
sveriu kaip auksą
Klevo
lapuose,-
Beriu ant
tako jau vaikams.
Ateis
žiema ir paskutinė -
Tokia visų
dalia...
Vienodai
atkakliai per šitą upę yriausi,
Su vaiko
šypsena paliksiu ją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą