Žiemos žiedai

Klausau savo širdies;

Ji tyli ir nieko nesako,

Turbūt vėlyvas vakaras -

Prie židinio, prie žvakės,-

Kaip dvi skaisčios akys...

Buvo juk vasara

Ir Joninių laužai,

O mūsų abiejų -

Mažas ugniakuras.

Tu priėjai, kaip ir dabar,

Visai tas pats,

Ar dega žvakė,

Ar tik nakties žvaigždė

Į ausį pakuždėjo:

-Lekiame...

Padaviau ranką,

Neberūpėjo ir laužai,-

Paparčio žiedas žydi

Netgi žiemą - mūsų akys.