Tada mes esame laisvi,
Kai skrenda paukštis
Nemarus per okeaną;
Tai kas, kad mūsų žemė,
O jam sparnai skirti,
Pakylame ir mintimis
Vis į Tėvynę skrendame.
Nors Odisėjaus valtis -
Šeimos židinys,
Jo lova juk ant kelmo,
Išskaptuota meilės;
Dar šaknys gyvos,
Gyva amžiams pasiliks
Graži žmonių legenda.
Mes esame tik savimi,
Kada sirenos šaukia,
O kyla baltos burės
Ir į tėviškę išplaukia.
Mes esame ištikimi
Ir sau, ir savo šeimai,
Kai vartai atkelti,
O mūsų laukia, nesulaukia
Savos akys, pilys
Ir dangus, ir žemė.
Tada ir esame laisvi,
Kai pasirinkome...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą