Mažytė Lietuva,-
Kaip ta viena vienintelė
Smuiko styga,
Kuri po smičiumi paliko.
Dainuoja Nemuno vilnis,
Dangus joje vėl atsispindi.
Nuplausiu Neryje rankas,
Šventojoje kojas pagirdysiu
Ir apkabinsiu apšviestas kalvas
Motulės rankšluosčiu,-
Lyg ašara suvilgytu.
Neleisk paskęsti žodžiui
Nelaimėlių raudose,
Kurių nedaug,
Tikrai mažiau,
Nei tu, mamyte,
Kažkada matei,
Kada mane mažytę žindei.
Aš tavo pienu gyvenau,
Jaučiau tik tavo tikrą
Rankų šilumą...
Tokia tu man dabar likai -
Mano gyvenimo ir džiaugsmas,
Visas išsipildymas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą