Žemė
gera, kada ji tyli,
Bet
nežinia, už ką kerštauja;
Iš
pat vidurių
Išspjauna
dūmų kamuolius
Ir
debesis iš pelenų,
Lava
sudegina,
Aplinkui
viską griauna, –
Nematanti
jėga – tai siaubas,
Gyviems
ir akmenims,
Nelieka
žmogaus darbo
Nei
meno kūrinių kitiems.
Žemė
– gyvybės pradas,
Iš
žemės ir mirtis...
Užuojauta
už mirusius,
Du tūkstančius,
Rauda
išlikusiems.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą