Audra
gyvenime ištinka
Net
ne vieną sykį,
Nubloškia
kaip laivelį
Buvusius
metus
Ir
vėl prisikeli bures,
Plauki
į savo išsvajotą žemę,
Tik
jau patikrini mazgus...
Kiekvienas
potvynis po liūties
Nusineša
su griaustiniu,
Kaip
lengvą šapą
Kasdieninę
būtį,
Bet
drauge einančiam paduodi ranką,
Kad
jis tik nesugriūtų, –
Lazda
– trečias žmogus...
Oi,
ji iš medžio,
Kuris
miške augo, –
Nukirto,
išdžiovino,
Išdrožė
arklio galvą,
Kad
pasiremtų einantis
Į
pragyventus ir ateinančius metus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą