Žmonių
pasaulis – tankus miškas;
Draugai,
pažįstami
Ir
jau pamiršti,
Kaip
lapija pernykščių,
Praeinantys
ir sutikti...
Visų
neatsiminsi, rankos nepaduosi,
Prisikelia
daina tik ilgesy,
Tarsi
į vandenį paniręs
Senas
gluosnis,
Išvirsta
iš šaknų ir diena baigiasi...
Susirenka
už stalo
Giminės
ir broliai
Ir
kalbasi apie pažįstamus:
„Devintas
vanduo nuo kisieliaus“, –
Taip
apibūdina kitus savi.
Nebevartau
giminės medžio,
Kaip
eglė stoviu miško vidury,
Dabar
tekės upeliai
Ir po
mano šaknimis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą