Ant
aukšto stogo
Vėtrunge
esu,
Gyva,
bet nemaldaujanti,
Man
vėjas plaukus rauna,
Suknelę
nunešiotą
Prie
blauzdų prispaudžia,
Bateliai,
be kulniukų,
Pirštų
negraužia,
Kai
stoviu atsigręžusi
Į
rytmetinę saulę...
Praskrenda
virš galvos
Gandrai
ir juodvarniai,
Pamatę
daug šalių,
Aplankę
ir visą pasaulį,
Tegu
jie nutupia šalia,
Jiems
pasakyti daug turiu,
Ko
jie nematę, –
Mano
vienas langas,
Pro
kurį žiūriu į tyrą dangų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą