Kelionėje

Daug reikia kelio eiti,

Kol pavargsta kojos,

Daug pamatyta ir apeita,

Kur jau klimpsta,

Tarsi į akmeninę uola

Ne kartą ir atsiremi,

Sustoji ir mąstai,

Ar tau vertėjo,

Ne viską pamatei ir sužinojai...

Oi, buvo verta,

Nes ir pats kitoks tapai,

Savo vaikams papasakojai,

Už rankos mažučius vedeisi

Švariu taku, tarsi į rojų...

Pramintu takeliu nueina jaunas,

Pasuka ir tuo pačiu suaugęs,

Čia pat senatvė

Lazdele pasiramsčiuoja...

Žmogus – antelė,

Nes visi mažais žingsneliais

Gyvenimo keliu krypuojame...

Ona Baliukienė