Nusišypsokime

Taip gaila debesėlio,

Kuris rūškanas ir nesijuokia,

Viršuje saulė spindi,

Bet jis toks pavydus,

Jos spindulius paslėpęs

Žemę laisto lietumi,

Neleidžia ir šypsotis...

Taip gera jam ranka mojuoti,

O kai parodau kelią,

Nuslenka toliau,

Vaivorykšte apjuosiu...

Jam iš paskos šaukiu,

Kada sutiksi kalną

Prasiskirk ir negrūmok,

Ant jo saulutė užkopė

Ir juokiasi...

Aš – rasos lašas,

Nedaug man reikia, –

Turiu žolės, gėlių

Ir medžių – visi juokiamės.