Gelbėjančios mintys

Kiekvieną rytą apninka

Minčių spiečius –

Už lango sninga dar tirščiau

Ir balta, taip šviesu,

Prie durų staktos atsirėmus

Svajonėse paskendus pastovėti,

Nes savo gimtą namą sapnavau

Ir tau šią paslaptį

Šiandieną pasakau.

Ėjau iš tėviškės sodybos,

Paskui į darbą važiavau,

Kišenėje nebuvo nė skatiko –

Į senų žmonių trobą

Pasiskolinti netyčia užėjau.

Pasiūlė moteris man eurą,

Senolis atnešė penkis,

Bet buvo jie suglamžyti,

Nė kiek nebepanašūs

Į naujus, dabartinius.

Sapne praskydo minčių gijos –

Kažką dar gelbėjau,

Bėgiojau ir verkiau,

Dabar žiūriu į baltą snaigę

Ir supratau, kad jau ant slenksčio

Nuostabios Velykos

Ir prisikelti sielai laikas,

Kaip maldą savo mintį

Skiriu tau.