Kampai

Yra stalai ant keturių kojų

Su keturiomis pakojomis,

Kad ir maži pasiektų

Duonos riekę,

Pralįstų pro suaugusiųjų kojas,

Kai baigiasi sriuba.

– O kur žegnonė? – subara mama...

O kas dabar žegnojasi

Ir kepa juodą duoną,

Kryželį spaudžia kepale?

Kiti laikai – kita ir duona,

Kiti dabar stalai,

Trikojai, vienakojai,

Net su akmens paviršiais,

Apvaliais kampais

Ir nepralįsi apačia,

Neprisiglausi prie mamytės kojų...

Ar dar prisimeni,

Kada mama žegnojo,

Kaip tėvas riekė kepalą

Ir stalas buvo tvirtas,

Ant visų keturių kojų,

Aštriais gyvenimo kampais...

Mamos šalia nėra.