2015 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Atvelykio pasimatymas



Lieknai raudonai rožei
Reikia gilios vazos,
Didelės erdvės,
Kad šviesa kristų,
Bet žiedo nenukaitintų,
Tada ilgai žydės,
Bet tyrą vandenį
Vis reikia keisti...
Vienaip žiūriu, matau tave,
Iš praeities sugrįžusį,
Kada atnešdavai gėlių,
Pamerkdavau, laikydavau,
Paskui ir sudžiovindavau...
Rožė labai dygi,
Į pirštą įsidurdavau,
Nušluostau kraujo lašą,
O ji šypsosi ir žino,
Kad atmintis irgi skaudi, –
Kiekvienas tokią turi...
Iš kitos pusės vazą pasukau, –
Gėlė – tai kryžius,
Gerumas ir pasiaukojimas
Ir atgaila už nuodėmes...



Komentarų nėra: