Lieknai
raudonai rožei
Reikia
gilios vazos,
Didelės
erdvės,
Kad
šviesa kristų,
Bet
žiedo nenukaitintų,
Tada
ilgai žydės,
Bet
tyrą vandenį
Vis
reikia keisti...
Vienaip
žiūriu, matau tave,
Iš
praeities sugrįžusį,
Kada
atnešdavai gėlių,
Pamerkdavau,
laikydavau,
Paskui
ir sudžiovindavau...
Rožė
labai dygi,
Į
pirštą įsidurdavau,
Nušluostau
kraujo lašą,
O ji
šypsosi ir žino,
Kad
atmintis irgi skaudi, –
Kiekvienas
tokią turi...
Iš
kitos pusės vazą pasukau, –
Gėlė
– tai kryžius,
Gerumas
ir pasiaukojimas
Ir
atgaila už nuodėmes...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą