Žinai,
kaip kvepia
Mūsų
pievose čiobreliai?
Dabar
jie kalasi iš žemės,
Maži,
jauni daigeliai
Žydės
visur dirvonuose,
Prie
viešo kelio...
Rausvi,
nežymūs jų žiedeliai,
Bet
sudžiovinti – vaistas,
Kvepiantis
rytais prie stalo,
Motulės
uždarytuose indeliuose
Dar
daug kitų žolelių...
Mūsų
miškai ir pievos –
Neišsenkanti
versmė gyvenimo,
Pasemk
su sauja
Ir
tyro vandens, sulos parūgusios,
Dar
atsigerk iš mūsų molio,
Ant
kurio ir stovime,
Žiesto,
kaip senovėje, puodelio,
Tada
pajusi bendrą kvapą
Ir
Tėvynės meilės kainą.
Oi,
kaip brangi
Ir
kiekvienam savoji žemė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą