2015 m. balandžio 8 d., trečiadienis

Drebame drauge



Baltu kamienu drebulė
Anksti pavasarį – be lapų,
Bet dreba jos žiedai,
Balti, kaip žodžiai priesaikos,
Kaip ir mažos dukters
Didžiulė baimė,
Kai broliai žiaurūs plakė,
Ištarė: „Žilvinas vardu“...
Miške – didžiuliai ąžuolai,
Daug pušų ant kalno,
Pakalnėje – balti beržai
Ir klevas plačialapis čeža
Pernykščiais, geltonais,
Kritusiais rudais...
Užstoja vėją karklai,
Alksnių burbulai,
O drebulėlė dreba,
Kai tėvo nebemato, –
Motulė eglė taip toli,
Nebe nubėgs prie jūros,
Prieš vėją drėksta akys,
Nesudėvėtos klumpės,
Drobiniai marškiniai...
Apsigaubiau skara,
Prisiglaudžiau prie pirmo medžio,
Klausau vėjo dainos
Ir samanotam akmeniui pasisakiau –
Našlaičiai ir mano vaikai.






Komentarų nėra: