Drebame drauge

Baltu kamienu drebulė

Anksti pavasarį – be lapų,

Bet dreba jos žiedai,

Balti, kaip žodžiai priesaikos,

Kaip ir mažos dukters

Didžiulė baimė,

Kai broliai žiaurūs plakė,

Ištarė: „Žilvinas vardu“...

Miške – didžiuliai ąžuolai,

Daug pušų ant kalno,

Pakalnėje – balti beržai

Ir klevas plačialapis čeža

Pernykščiais, geltonais,

Kritusiais rudais...

Užstoja vėją karklai,

Alksnių burbulai,

O drebulėlė dreba,

Kai tėvo nebemato, –

Motulė eglė taip toli,

Nebe nubėgs prie jūros,

Prieš vėją drėksta akys,

Nesudėvėtos klumpės,

Drobiniai marškiniai...

Apsigaubiau skara,

Prisiglaudžiau prie pirmo medžio,

Klausau vėjo dainos

Ir samanotam akmeniui pasisakiau –

Našlaičiai ir mano vaikai.