Ilgesys

Gyvenimas – ne sau,

Bet tam, kad augtum,

Kad pasodintum medį,

Atrastum versmę,

Iš kurios į saują sutekėtų

Visi gyvybės vandenys,

Pagirdytum ir dangų

Sava gyvastimi...

Kada sugrįš rasos lašu

Į tavo kraują?

Gal tik tada,

Kai pavasarį pražys

Vyšnia prie lango, –

Jos uogos – tokios pat raudonos,

Kaip sustingęs žodis

Raudonų lūpų bučiny

Ir motinos neišmatuotam

Ilgesy...

Kas jam paminklą pastatys?