Palydžiu

Einu per mišką

Ir matau –  išvirtęs medis,

Nesu akla arba kurčia

Ir kito skausmui,

Artimųjų mirčiai, –

Kiekviena ašara – ne lietaus lašas,

Gėlėtą skėtį virš galvos iškėlęs

Negali apsisaugoti,

Kad neviltis nekirstų

Per pusiaują...

Sustoju, pamąstau

Ir laidotuvių eiseną

Pirma savęs praleidžiu, –

Gyvenimo gatvė siaura,

Šaligatviuose žingsniai aidi,

Prie žemės ir į dangų.

Atrodo, paprasta,

Tiktai į nežinią...

Nugriūva senas – naujas auga,

Kai pjauna jauną,

Pjūklas gūdžiai aidi.