Už vaikystės veidrodžio

Vaikai dar nesupranta,

Kas yra nelaimė,

Jiems tik atrodo,

Kad jau dideli,

Kada mato save

Tiktai žiūrėdami į veidrodį,

Nepastebi giliau,

Kas ir už jo,

Dar sieloje gyvena,

Tarsi nuo saulės,

Didžiuliai juodi akiniai,

Lyg tyčia, uždėti...

Vaikinas keikiasi,

Nes noras pamėgdžioti,

Ką girdi gatvėje,

Pajuokti senelius,

Tarsi nebus ir jie seni,

Net motinai širdį apkartina,

Kuri visiems didžiuojasi,

Kad jos vaikai geri...

Oi, laikas bėga,

Turės ir jie savo vaikų.

Ką jiems tada sakys?

Kad buvome labai atžarūs,

O gal netgi kvaili...