Žmonių valia

Ei, lygumos bekraštės,

Vėjo daina iki kalnų,

Atsiremia į motinos krūtinę

Ir vėl sugrįžta,

Palei Dunojaus upę

Tiek gražių krantų,

Kiek uogų vyšniose...

Pražysta jos baltai baltai,

Kada gandrų lizde

Jaunikliai juda, krykštauja

Ir suplazda tėvų sparnai

Kad neštų peną

Ir vaikus augintų...

Ei, lydi juos vėjo daina

Ir per padangę lygią,

Nes tik Tėvynėje žmonių valia

Tegali išsipildyti.