Žibutės ašara

Vaikštau miške,

Kada saulė pakyla,

Bet nenukritusi rasa,

Oras tik šyla,

Girdžiu paukščių giesmes.

Jie kalba apie šalį,

Iš kurios sugrįžo,

Aš nebuvau su jais drauge,

Dabar tik paimu

Į ranką plunksną

Ir poeto jautrią lyrą,

Klausau melodijos,

Kaip skamba jų daina.

Miške varnėnai, zylės

Šneka tyliai,

O šarka rėkia net gerkle visa

Ir varna pritaria įkyriai...

Tegu – tai visas miškas,

Jo gyva darna, –

Didybė, skurdas –

Visada šalia,

Žiūrėk, žibutė apsiverkusi...

O gal tiktai rasa?