2015 m. balandžio 7 d., antradienis

Labanakt, klevai



Mažyčio klevo
Didesni net lapai,
Kasmet po sprindį
Užauga jis aukščiau,
Viršūnė puošiasi raudonai,
Kad jį matytų iš toliau.
Subręsta ir pražysta
Po kelerių metų,
Tada pakvimpa sodžiuje
Geltoni jo žiedai,
Pabyra rudenį ant pievos
Geltonieji lapai,
O sėklos – nosys
Nuskrenda savais keliais...
Pavasarį pasveikina
Kiekvieną sutiktą sulos ąsotis,
O rudenį labanakt
Tyliai pasakai.
Nubąla žiemą, apšerkšnija,
Likę ir be lapų,
Kaip mūsų smilkiniai, –
Pavasaris jų nepakeis.






Komentarų nėra: