Mažyčio
klevo
Didesni
net lapai,
Kasmet
po sprindį
Užauga
jis aukščiau,
Viršūnė
puošiasi raudonai,
Kad
jį matytų iš toliau.
Subręsta
ir pražysta
Po
kelerių metų,
Tada
pakvimpa sodžiuje
Geltoni
jo žiedai,
Pabyra
rudenį ant pievos
Geltonieji
lapai,
O
sėklos – nosys
Nuskrenda
savais keliais...
Pavasarį
pasveikina
Kiekvieną
sutiktą sulos ąsotis,
O
rudenį labanakt
Tyliai
pasakai.
Nubąla
žiemą, apšerkšnija,
Likę
ir be lapų,
Kaip
mūsų smilkiniai, –
Pavasaris
jų nepakeis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą