Iš albumo " Lietuva senose fotografijose"
Tuštėja
vienišos sodybos,
Jos
nyko jau seniai,
Kada
jauni išvykdavo
Savais
keliais...
Pastovūs
lieka tik senoliai,
Kurių
malda prie kryžių
Pasilikdavo
ilgai,
Nes
ąžuoliniai – stiprūs,
Išaugę
žemėje gimtojoje,
O
žodžiai įsigerdavo į juos giliai.
Sukrypsta
senos koplytėlės,
Sūnus
pastato naują
Ir
vėl iš jos žiūri rūpintojas,
Kaip
sekasi darbai.
Kai
darosi sunku,
Net
iš kalvų išpučia vėjas smėlį,
Suplūsta
žmonės iš visų namų,
Kas
neša kryžių – savo bėdą,
Kitas
rožančių – maldą,
Dalinasi
ir likimu;
Daug
kryžių – daug ir nuskriaustų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą