Seni takai

Kol vaikštai nuo vaikystės

Pramintais tėvų takais,

Lengvi ir akmenys,

Eini ir nemąstai,

Kad gali kada žemė

Išsprūsti iš po kojų...

Pražysta kas pavasarį

Įmirkusi velėna

Ir pradalgėje užsiverčia

Jaunos dienos...

Skridau kregžde

Per mėlyną padangę,

Kad nulipdyčiau sau namus

Iš šilto ir geltono molio,

Padažyto į gyvybės vandenį...

Oi, tik dabar atsigręžiau

Į savo kiemą -

Gimtinė sužaliavo,

Tiktai tavęs seniai nėra,

Motule miela.

Trijų Kryžių kalnas