Jaunam ąžuolėliui

Pasakyk ačiū savo seneliams

Tu – jaunas ąžuolėlis,

Kuris vėliausiai sprogsta,

Net žiemą saugoja lapus,

Prie tavo kojų teka

Gyvasis vandens upelis,

Srovė įsigeria po šaknimis...

Iš čia ir kyla jaunas daigas,

Švelni, kaip gilė,

Gyvenimo būtis...

Saulė dangų praskaidrina,

Sumirguliuoja žvaigždės naktimis,

Jos skrieja, kartais krenta,

Tarsi lemtis,

Ir primena pasauliui,

Kad jaunas auga, senas linksta

Prie žemiškos tiesos, –

Visi, visi...

Visi mes buvome jauni – močiutė ir senelis –

Savo vaikučių apsupty.

Gerumo akys tegu jauną saugo,

Kad ąžuolu didingu

Sušlamėtumei ir savo kelio

Vidury.