Namų dvasia
Karo neprisimenu, dėl to tik džiaugiuosi, nes sapnai ramesni, neatslenka žuvusių dvasių šešėliai,
kartais aplanko tik suaugusiųjų artimųjų pasakojimų fragmentai. Labai gerai, kad pasakojo, kitaip dabar suvokiu, kas vyksta pasaulyje...
Ankstyviausi prisiminimai būna visada šviesūs, saulėti: tėvelio ir brolio suminkyta iš molio troba, motinos ratelis, tėvo pamokos, seserų ir brolių globa. Visko neišpasakosi, tik labai šviesu, kai aplanko prisiminimai, tarsi namų dvasios, nes jų seniai nebėra.
Trūko namuose duonos, visko trūko, bet ir to nepastebėjau pro savo vaikystės saule nutviekstą langą. Seserys turėjo eiti uždarbiauti – į durpyną, kur su karučiais ar maišais tampė į sausumą per liūliuojančią pelkę durpes. Tokį maišą ir dabar prisimenu, kai jis džiūdavo kieme prieš saulę, gal todėl, kad jis buvo visai juodas.
Ką jau mažas pamatai ypatinga, tą ir prisimeni visą gyvenimą, netgi sapne, dažnai, tarsi juodas šydas su rausvomis dėmėmis, nusileidžia jos visas gyvenimas. Labai norėjo Elenutė mokytis, bet buvo jau suaugusi: žiemą mokėsi, vasarą dirbo. Padėjo jai, kiek galėjo, Verutė. Ji visus išleisdavo ar pavaduodavo – buvo gyva namų dvasia. Išleido brolį Petrą į mišką slėptis nuo raudonųjų, bet vis tiek pagavo ir išvežė į Pabradę, paskui į frontą. Važiavo per visą Lietuvą žiemą jo lankyti Verutė, išleido jį į karą, vežė maisto, nežinodama, ar kada be pamatys. Kiek dvasinės stiprybės reikėjo, kad visa tai išgyventum, bet jos veidą mačiau tik švytintį, su šypsena lūpose... Elenutė savo tikslą pasiekė, baigė Kaune Veterinarijos akademiją, įsigijo zootechnikės specialybę.
Jau gerai prisimenu, kaip su Verute važiuodavome jos lankyti ir kažką iš maisto veždavo, šiaip jau gyveno iš gaunamos stipendijos, nes pinigų nebuvo ir namuose. Sutaupė dar iš menkos stipendijos ir Verutei nupirko suknelei medžiagą, iš kurios ji pati ir pasisiuvo, bet ir Elenutę matydavau vilkinčią ta pačia suknele, kai parvažiuodavo atostogų. Šis namų dvasios įskiepytas bendrumo jausmas mus lydėjo visą gyvenimą.
Kaip nelydės ar nesisapnuos vaikystė, jeigu viskas atrodo, kaip vakar diena. Verutė išleido Elenutę mokytis, o pati pabaigė tarnauti tuos metus kaimynystėje pas ūkininkus. Kaip aš jos laukdavau: išbėgdavau į kiemą, žiūrėdavau į tą pusę, bet krūmai užstodavo tą kaimą, tik Strėlupys atitekėdavo iš Valkų, kur durpyne anksčiau dirbdavo Elenutė. Iš durpyno, bet upelio vanduo buvo skaidrus, kaip dabar mano akyse ašara...
Tą rytą Verutė irgi atėjo iš tos pusės, bet vedina mano metų Petronių dukrele. Ji buvo įsikibusi į Verutės ranką ir ant suolo atsisėdo šalia jos, vis pakeldavo savo mėlynas akis į mano seserį...Mano seserį – Verutę, didžiausią užuovėją, visų mūsų namų dvasią. Daug kartų stūmiau
Mergaitės ranką nuo sesers kelių, o Verutė tik šypsojosi...Paskui besikalbant ji pasakė, kad mergaitė verkdavo, kai ji išeidavo iš trobos į laukus dirbti, net motina stebėdavosi, kad labai ilgėdavosi sugrįžtančios, labiau, negu tikros motinos.
Šviesi šiandien diena, šviesūs, saulės nutvieksti atsiminimai...
Labai įdomu, ar mano bendraamžė dar gyva, prisimena aną dieną, mūsų abiejų meilę Verutei.
Ona Pranckevičiūtė - Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą