Benedikto Januševičiaus foto
Tėvynė
– tai kryželis
Ant
mūsų kaklo amžiams,
Ką
kalbame – malda
Per
amžių amžius.
Ji –
geležinė klumpė,
Pilėnuose
ir kitur deginta,
Kryžiuota,
bet sava,
Nors
svetimomis kalbomis
Ne
kartą kalbinama,
Bet
užburta lieka nuo amžių.
Per
ją žygiavo, mindė,
Niekino
ir prievartavo
Ir
draskė tarsi geluonį
Į
dantis įsikandę,
Bet
liko žmogiška dora
Mūsų
vaikų širdy
Ir
kalboje motinos žodis –
Amžinas...
Ne
ten žiūri, vaikeli,
Tėvynės
akys – šventos,
Badai
tik į save
Ir tu
jos įsčiose esi sutvertas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą