Praregėjau

Kai užsimerkiu,

Tvykstelėja pro blakstienas

Gimti namai

Ir senas laikrodis ant sienos,

Blizga varinis kabantis bezmėnas,

Kuriuo grūdus pasvėrė

Iš padalino dienai,

Paliko sėklai,

Nes pavasaris prie lango bėga.

„Din dan“, –

Suskamba ausyse...

Gal kėkštas, varna troboje?

Tas pats raudonas molis,

Tik lauke – akytas,

Kaip šiaudų pėdas,

Virš akių kas dieną

Pakabintas,

Kad vis matytum laiką,

Jį pasvėręs

Subertum į dirvas

Ir paskutinį grūdą,

Nes esi sėjėjas.

„Din dan“, –

Atsiliepė ant sienos laikrodis,

Bezmėnas sujudėjo,

Praregėjau...