Tiems, kurių nebeturiu

Nuskintos gėlės vysta,

Kontūrai išnyksta,

Spalvos blykšta,

Kada ant pilkojo akmens dedu...

Tai atmintis, kuri pranyksta,

Jeigu ją nuskina lemtis.

Nesaugojau laiškų,

Nerinkau atvirukų,

Galvojau, kad gyvensiu

Du gyvenimus

Už mus abu...

Tik rudenėjant krenta

Baltos gulbėms plunksnos

Ir tik dabar pasigendu,

Ką praradau prie metų slenksčio,

Renku nukritusius lapus,

Dedu vieną ant kito

Ir knygos lapuose sudžiovinu.

Dar byra žodžiai,

Iš dangaus pašventinti,

Už mus abu...

Raudonai rožei vysti lemta,

Padėsiu ir baltų.