Palaimingas atodūsis

Sodinkime medžius,

Prie jų – gėles,

Kada užaugs galiūnas ąžuolas,

Į jį įkels ir inkilą,

Čiulbės jame dar ne viena karta,

Kol sutrūnys, nukris

Ir susilies vėl su žeme,-

Tarsi šventoji skulptūra

Nežinomo šviesuolio

Mūsų bendro kaimo...

Iš jauno pastatys didžiulį kryžių,

Einantiems pro šalį,

Kažkas ir nusilenks,

Apmąstys savo dalią,

O sukalbėjęs maldą ,

Padės gėlių – palaiminimą.

Dar sodinu medžius,

Paskutinius atodūsius – žodžius

Prie savo namo,

Nors ir mažam kryželiui;

Palaimink, Dieve, mūsų šalį.