Visko būna ir bus

Griaustinis iš dangaus pratrūksta,

Po to būna liūtis

Ir vėl kaitra.

Metų laikai visi vienodai gražūs,

Sunkiausia žemdirbiui – žiema.

Kai baigiasi grūdai,

Dažnai ir bulvės,

O iki kito derliaus -

Dar ilga laukimo valanda,

Tada iš stalčiaus

Sunkiai šaukštą traukia

Išalkusi šeima.

O buvo taip dar neseniai

Laikai liūdni ir visko maža -

Tik duona, girnomis malta,

Ir ta maišyta su burokais,

Kurių ir karvei nebeteko,-

Vaikai suvalgė su druska...

Dabar susimąsčiau,

Ar vertą net priminti

Mano pokario vaikystės laiką,

Kai žmogus burnoja,

Kad ne duonos trūksta,

O nebemyli jo žmona...