Pasensta netgi žaizdos,
Menkos užsitraukia
Ir auga nulaužta šaka,
Bet vėl po metų
Žaibas į viršūnę trenkia
Ir perskelia pusiau...
Atsiveria šerdis
Ir alma, lašas tikt po lašą,
Lašas lašelis krenta
Iki šaknų ir pažeme.
Tos liepsnos išsirango,
Pavirsta pelenų pluta.
Kas degina ir skelia,
O kitas gydo, renka,-
Tokia gamtos dalia...
„Gal tai pavydas?“-
Dar pamąsčiau staiga,-
Ne ten medis užaugo,
Jeigu žaibolaidžiu vis tenka
Būti visada...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą