Mūsų kiemas

Aš vėl savo kieme

Kaip įbesta sustojau,

Suspindo saulė akyse,

Vėl juokiasi rudi kaštonai

Ir krenta tarsi užkerėti -

Nuo kiekvienos šakos

Per vasarą įdegę

Taip rudai – tik jie ir moka...

Juos surenka vaikai;

Nekeps, tik švelniai glosto

Ir pilnas kišenes prikimšę

Mamai, tėčiui ir seneliams rodo:

-Matai? O ką pavasarį sakei,

Kad gražesni žiedai

Dabar jie blizga ir tokie malonūs...

Tik nusišypsau ir parodau:

-Žiūrėk, kaip dega

Mūsų kiemuose klevai,

Kaip lipa net vijoklis

Ant daugiaaukščio stogo...

Tik tu nelaipiok taip aukštai,-

Nukrisi kaip kaštonas.