Nudžiuvo jau seniai
Senoji rojaus obelis,
Nors davė vaisius;
Dabar už kelio galo,
Daugelio net žingsnių,
Išdygo jos vaikai,
Užaugo, duoda vaisių.
Jie rūgštesni, laukiniai,
Pamesti gal kėkšto,
Kuris nešėsi į drevę
Po rudens šalnų
Ir snape neišlaikė...
Pasėja, daug pasėja
Pati gamta be mūsų
Ir niekada neklausia.
O mes tik kertame
Dažnai iš pašaknių,
Kad neužstotų kelio
Ar pažiūrėti tik pro langą...
Iš tūkstančio grūdų
Išauga vienas
Geras vaisius...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą