Kiek žemėje
Kančios ir skurdo?
Net upė nenuplautų
Ašarų sūrių -
Tai kerštas ir pavydas
Slepiasi po kauke,
Fantomas budi dieną,
O pasirodo naktį,
Kai visų budrumas
Jau kažkiek nusilpsta
Ir įsibrauna į sapnus.
Tada ir prigimtis
Prisikelia ir klausia:
-Kas tu esi, žmogau?
Kur tavo mylimoji,
Kasdien pakylanti
Be jokios kaukės
Ir naktį vėl pavirstanti
Tiktai šešėliu – prigimtis...
Kada jinai šviesa pavirs?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą